Elementaru

Žiūriu. Pro langą. Saulė leidžiasi žemyn. Tokia graži, skaisčiai raudona. Kažkada maniau, kad ji – nuostabi. Dabar žinau, kad taip tikrai nėra. Juk ji – tik didelis helio dujų kamuolys. Todėl ji nebeverta žmogaus dėmesio, reikia žiūrėti kitur. Kai tiek žinai, saulės švytėjimas nebesukelia nė menkiausios emocijos.

Žiūriu. Pro langą. Žemyn krenta snaigė. Lengva ir pasakiškai balta. Įdomiai plevena ore, atlieka piruetus. Ypatinga trapioji žiemiškos pasaulio gamtos balerina. Kažkada ji man buvo tobula, bet nebe. Mat jau žinau, ji – tiesiog paprastas sušalęs vanduo. Tai žinant, dingsta net menkiausias noras ja svajingai pasigrožėti.

Žiūriu. Pro langą. Kalasi pavasario žolytė. Gamta pradeda vėl atgimti. Kažkada jausdavau apimantį jėgų antplūdį. Bet tada dar nežinojau baisios tiesos. Žolė – tik augalų karalystės atstovė, niekuo neypatinga. Šiek tiek fotosintezę atliekančio chlorofilo, ir visas stebuklas. Vaiskiai žalia spalva nublunka, kai žinai tiek pilkų faktų.

Žiūriu. Pro langą. Čiulba paukštis medyje. Dainuotų mano virpanti širdis. Bet čiulbesys – nieko itin ypatingo. Tiesiog balso stygų virpėjimo elementarus padarinys. Snapas prasiveria, sklinda virpesio sukurtos garso bangos. Juoką kelia, kad anksčiau man tokie dalykai patiko. Kai tiek daug nežinai, stebiesi dėl tokių paprastų dalykų.

Žiūriu. Pro langą. Jaučiu gūsingą vėją. Kažkada jame rasdavau prieglobstį. Nuo gyvenimo negandų sūkurys saugodavo. Juk saugiausia būna būtent uragano “akyje”. Bet juk vėjas – niekam neįdomi oro kinetika. Dėl oro masių slėgių skirtumo susidarantis kinetinis judėjimas. Juk toks elementarus dalykas niekad neduos tau saugumo jausmo.

Žiūriu. Pro langą. Eina taku mergina. Visai nieko, graži, simpatinga. Kažkada vieną merginą labai mylėjau. Bet paskaičiau, kad meilė – tiesiog genetika. Instinktas pratęsti giminę, kažkaip įgavęs kvailą formą. Meilė – nieko ypatingo, tik dar vienas mokslinis terminas. Kam reikia meilės, kai žinai tiek daug apie ją.

Žiūriu. Pro langą. Saulė leidžiasi žemyn. Tokia raudona, panaši į širdį. Plakimas buvo pats nuostabiausias jausmas. Bet supratau, kad ir širdis – elementaru. Tai tiesiog raumuo, tiesiog varinėjanti kraują pompa. Ir jos plakimas nebekelia džiaugsmo, kad gyvenu, kad jaučiu. Kam reikalingas gyvenimas, kai žinai šitiek daug visokio šlamšto.

…

Noriu. Sugrįžti atgal. Kai tiek nežinojau. Kai saulė buvo nuostabi. Kai snaigės plevenimas virpino širdį. Kai žolytės kalimasis mane atgaivindavo. Kai paukščio čiulbesys keldavo norą dainuoti. Kai vėjo gūsiai padėdavo man įveikti bėdas. Kai meilė, o ne faktai, valdė mano širdį. Kai žinios nebuvo nugalėjusios grožio ir sugebėdavau kažkuo grožėtis. Kai spalvos nebuvo pavirtusios faktais, jausmai – nerviniais impulsais, garsai – bangomis. Kai dar norėjau visa tai pajusti, mėgautis, patirti, o labiausiai – gyventi.