Garden

I walk past a garden blooming
With roses, bright and dark
And I have my feelings brewing
Which should I take from this green park?

I see one growing by my feet
It’s so easy to take and to go
But when this rose dies, I may see
That the pleasure it gave was nothing at all

There’s one to the right
Looks so nice, so red
But the thorns catch me in fright
Of always having to regret

That I gave my all to take that rose
I tried my best, did what I could
But when the sun came up I saw that those
Attempts left me without a rose for good

One to the left looks tempting
Doesn’t seem too hard to reach
But her colors are just ever-changing
You can never know how will be each

Morning when I wake and look at her
To find more happiness to last the day
She might not be the same I saw before
And only make life’s pleasure go away

A bit further away, in the front
Another rose, not very nice may seem
But so tender and so soft
That lulls me in a floating dream

But I do not know how to take her
In a way she would not die before
I came home and gave her water
And had her stay for long time more

Finally, so far away, another flower sits
Great color, smell, thorns small
Easy to go and take her home, seems it’s
A perfect combination after all

But so easy to hold her behind my door
Nothing to fight for day after day
She’ll live as long as I just look to her
So why try more if it’s the same?

I walk to the distant rose,
I’d take her back with me
But still I look around to those
Which look tempting equally..

{Might just be the worst of them all that I have written..}

Sapnas

Užmerkiu akis ir štai tu prieš mane
Mano kvapą atėmė jau tavo šiluma
Pasineriu aš į šį sapną be galo
O rytas tegul net ateiti nemano..

Paimi mane į šiltas savo rankas
Ir žinau – eisiu su tavim, nesvarbu, kur kelias ves
Nes esu tikras, kad tai, kas laukia mūsų –
Nuostabu, nes mes kartu, tik dviese, būsim

Šypsena užburia tavo mane
Nebesigaudau, kur kas mano sapne
Bet to man net ir nebereikia
Nes matau aš tave, mylima mergaite

Prisilietimas tavo kaip šilkinis
Kaip man sekas, kad esu tavo vaikinas..
Nereik man švelnumo jokio daugiau –
Viską, ko reikia, aš jau radau..

Einame toliau mano sapne taku
Margiausių gėlių asfaltu grįstu
Žvilgantys aplink laukai
O mudu žaidžiam kaip maži vaikai..

Štai pavirsta smėlio pilis tikra
O ten jau apsigyvenus mūsų šeima
Trys vaikai, katė ir šuo..
Negaliu atsistebėt, grožiuos..

Staiga imi ir pabučiuoji mane
Taip švelniai, kaip tik tu moki..
Noriu amžinai likt šiam sapne
Nes tikrovėje labai man bloga..

Eikime toliau šituo taku
Margiausių gėlių asfaltu grįstu..
Bėkim nuo artėjančio ryto
Taip, kad niekad jis nepasivytų..

Amžinai būkim kartu.

Keturi laipsniai

Dulksna.
Lietus.
Liūtis.
Potvynis.

Sloga.
Angina.
Vėžys.
AIDS.

Kefyras.
Alus.
Degtinė.
Odekolonas.

Švaru.
Dulkėta.
Dėmėta.
Neišplaunama.

Žnybia.
Muša.
Pjauna.
Žudo.

Gelia.
Skauda.
Plėšia.
Myliu.

Atimkit

Atimkit iš manęs draugus,
Tik palikit Ją,
Niekad nuobodu nebus
Jos draugijoje.

Atimkit iš manęs akis,
Tik palikit Ją,
Ir širdis mano matys,
Kur pasukti kelyje.

Atimkit iš manęs sveikatą,
Tik palikit Ją,
Kad ir kokią ligą gaučiau prastą,
Semčiausi jėgų Joje.

Atimkit iš manęs turtus,
Tik palikit Ją,
Kad ir kokia Jos kaina bus,
Vertė neapskaičiuojama.

Atimkit iš manęs namus,
Tik palikit Ją,
Ir sapnuosiu aš šiltus sapnus
Mylimosios glėbyje.

Atimkit iš manęs viską,
Tik palikit Ją,
Ir ašarų nebus nė krislo -
Laimingas būsiu visada.

Kryžkelėj

Stoviu kryžkelėj ir ką daryti nežinau -
Pasukt kairėn ar dešinėn, tais išmintais takais
Pakeliu akis, ir virš savęs raudoną dangų pamatau
O protas sako, kad sunku bus einant abiejais keliais.

Dešinys keliukas - tvirtas, patvarus, pilko asfalto,
Juo einant, jausčiaus aš tikrai tvirtai,
Bet jo pusėj - nė kruopelytės dangaus balto,
Ir ar veda jis kur nors, deja, tu nežinai..

Pusėj kairėje - žvyrkelis, nelygus, duobėtas,
Pora griovių - net itin atsargus įkristi gali,
Bet jo pusėje - dangus giedras, toks žvaigždėtas,
Kad, jei ne baimė įkrist, rinkčiaus šitą kelią.

Stoviu kryžkelėj ir ką daryti nežinau -
Sukt kairėn ar dešinėn, tais išmintais takais
Ir ten, ir ten nenoriu eit, jau supratau -
Neseksiu jau tikrai aš nieko kito pėdsakais.

Žengiu aš žingsnį tiesiai - žolė neišminta
Dangaus spalvos net nusakyti negaliu:
Kas ten laukia: laimė ten ar nedalia?
Nesvarbu, man lemta eiti šiuo keliu.

Nepyk..

Nepyk.
Aš kvailys.
Nedrįsau, atleisk man.
Nesugebėjau peržengti savo drovumo.
Maniau, esu per daug netikęs.
Ir tikrai, kam aš buvau reikalingas..

Nepriėjau.
Neužkalbinau nėkart.
O taip norėjau..
Išgirsti tavo saldų balsą.
Išvysti tavo ryškią, saulėtą šypseną.
Žinoti, kad ji skirta tik man.

Niekšas.
Taip, aš.
Nes labai bijojau.
Būti šaltai tavęs atstumtas.
Tokiems nevykėliams visada taip būna.
Mes liekam nesuprasti, užmiršti supančio pasaulio.

Gailiuosi.
Kad nerizikavau.
Nedrįsau užkalbinti tavęs.
O juk buvai nuostabi..
Vienintelė tokia mano pilkame gyvenime.
Šviesulys, siekiamybė, prasmė, viltis, džiaugsmas, laimė.

Sėdžiu.
Taip, vienas.
Ir prisimenu tave.
Ir neišnaudotas savo progas.
Atsirask vėl čia, prie manęs.
Šįkart jau nebebijau... Aš tave myliu.

Elementaru

Žiūriu. Pro langą. Saulė leidžiasi žemyn. Tokia graži, skaisčiai raudona. Kažkada maniau, kad ji – nuostabi. Dabar žinau, kad taip tikrai nėra. Juk ji – tik didelis helio dujų kamuolys. Todėl ji nebeverta žmogaus dėmesio, reikia žiūrėti kitur. Kai tiek žinai, saulės švytėjimas nebesukelia nė menkiausios emocijos.

Žiūriu. Pro langą. Žemyn krenta snaigė. Lengva ir pasakiškai balta. Įdomiai plevena ore, atlieka piruetus. Ypatinga trapioji žiemiškos pasaulio gamtos balerina. Kažkada ji man buvo tobula, bet nebe. Mat jau žinau, ji – tiesiog paprastas sušalęs vanduo. Tai žinant, dingsta net menkiausias noras ja svajingai pasigrožėti.

Žiūriu. Pro langą. Kalasi pavasario žolytė. Gamta pradeda vėl atgimti. Kažkada jausdavau apimantį jėgų antplūdį. Bet tada dar nežinojau baisios tiesos. Žolė – tik augalų karalystės atstovė, niekuo neypatinga. Šiek tiek fotosintezę atliekančio chlorofilo, ir visas stebuklas. Vaiskiai žalia spalva nublunka, kai žinai tiek pilkų faktų.

Žiūriu. Pro langą. Čiulba paukštis medyje. Dainuotų mano virpanti širdis. Bet čiulbesys – nieko itin ypatingo. Tiesiog balso stygų virpėjimo elementarus padarinys. Snapas prasiveria, sklinda virpesio sukurtos garso bangos. Juoką kelia, kad anksčiau man tokie dalykai patiko. Kai tiek daug nežinai, stebiesi dėl tokių paprastų dalykų.

Žiūriu. Pro langą. Jaučiu gūsingą vėją. Kažkada jame rasdavau prieglobstį. Nuo gyvenimo negandų sūkurys saugodavo. Juk saugiausia būna būtent uragano “akyje”. Bet juk vėjas – niekam neįdomi oro kinetika. Dėl oro masių slėgių skirtumo susidarantis kinetinis judėjimas. Juk toks elementarus dalykas niekad neduos tau saugumo jausmo.

Žiūriu. Pro langą. Eina taku mergina. Visai nieko, graži, simpatinga. Kažkada vieną merginą labai mylėjau. Bet paskaičiau, kad meilė – tiesiog genetika. Instinktas pratęsti giminę, kažkaip įgavęs kvailą formą. Meilė – nieko ypatingo, tik dar vienas mokslinis terminas. Kam reikia meilės, kai žinai tiek daug apie ją.

Žiūriu. Pro langą. Saulė leidžiasi žemyn. Tokia raudona, panaši į širdį. Plakimas buvo pats nuostabiausias jausmas. Bet supratau, kad ir širdis – elementaru. Tai tiesiog raumuo, tiesiog varinėjanti kraują pompa. Ir jos plakimas nebekelia džiaugsmo, kad gyvenu, kad jaučiu. Kam reikalingas gyvenimas, kai žinai šitiek daug visokio šlamšto.

…

Noriu. Sugrįžti atgal. Kai tiek nežinojau. Kai saulė buvo nuostabi. Kai snaigės plevenimas virpino širdį. Kai žolytės kalimasis mane atgaivindavo. Kai paukščio čiulbesys keldavo norą dainuoti. Kai vėjo gūsiai padėdavo man įveikti bėdas. Kai meilė, o ne faktai, valdė mano širdį. Kai žinios nebuvo nugalėjusios grožio ir sugebėdavau kažkuo grožėtis. Kai spalvos nebuvo pavirtusios faktais, jausmai – nerviniais impulsais, garsai – bangomis. Kai dar norėjau visa tai pajusti, mėgautis, patirti, o labiausiai – gyventi.

Tu žinai

Laikau tavo ranką
Ir suprantu, kad viskas
Nėra taip tikra, kaip anksčiau maniau
Ir kad tu – mano sparnai
Padedantys pakilti į dausas
Plačias, akim neaprėpiamas
Kur rūpesčių nelieka
Ir bėdos ramybėje palieka
Ir noris skraidyt amžinai
Mylėsiu tave – tu žinai..

Matau tavo akis
Ir suprantu, kad viskas
Nėra taip tikra, kaip anksčiau maniau
Ir kad tu – neišsemiamas šulinys
Giedrų minčių,
Visų vaivorykštės spalvų
Nuostabi skenduolio dalia
Jei jis skęsta tavo akyse
Norėčiau ten skęst amžinai
Mylėsiu tave – tu žinai..

Jaučiu tavo širdį
Ir suprantu, kad viskas
Nėra taip tikra, kaip anksčiau maniau
Ir kad tavo širdis tėra
Mano širdies antroji dalis
Kurios taip ilgai trūko
Nemačiau jos pro gyvenimo rūką
O dabar ji jau visa
Nes mūsų širdys plaka drauge
Ir noris, kad jos plaktų amžinai
Mylėsiu tave – tu žinai..