Nepyk..

Nepyk.
Aš kvailys.
Nedrįsau, atleisk man.
Nesugebėjau peržengti savo drovumo.
Maniau, esu per daug netikęs.
Ir tikrai, kam aš buvau reikalingas..

Nepriėjau.
Neužkalbinau nėkart.
O taip norėjau..
Išgirsti tavo saldų balsą.
Išvysti tavo ryškią, saulėtą šypseną.
Žinoti, kad ji skirta tik man.

Niekšas.
Taip, aš.
Nes labai bijojau.
Būti šaltai tavęs atstumtas.
Tokiems nevykėliams visada taip būna.
Mes liekam nesuprasti, užmiršti supančio pasaulio.

Gailiuosi.
Kad nerizikavau.
Nedrįsau užkalbinti tavęs.
O juk buvai nuostabi..
Vienintelė tokia mano pilkame gyvenime.
Šviesulys, siekiamybė, prasmė, viltis, džiaugsmas, laimė.

Sėdžiu.
Taip, vienas.
Ir prisimenu tave.
Ir neišnaudotas savo progas.
Atsirask vėl čia, prie manęs.
Šįkart jau nebebijau... Aš tave myliu.